BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

…Draugai…

Draugai - tai turtas, kurio negalime laikyti banke… tą turtą laikom širdyje.
Draugas - tai kažkas, kas pažįsta dainą tavo širdyje… ir gali tau ją paniūniuoti, jei staiga užmirštum žodžius.
Draugas - vienintelis žmogus, kuris gali nurodyti tavo klaidas… ir turintis pakankamai proto jų nekartoti.
Tikra draugystė yra ta, kurios neišardo nei viltis, nei baimė, nei savanaudiškumas… tokia draugystė, su kuria žmonės miršta ir dėl kurios numiršta.
Tikri draugai nesislėpia… jie išlenda ir pasirodo, kad ir kokios supjaustytos jų sielos būtų.
Tikri draugai nemeluoja… jie išsikalba, kad ir kokia skaudi, žeminanti jų tiesa būtų.
Tikri draugai netyli… jie verkia kruvinom ašarom, nors tai mato ir artima siela.
Tikri draugai neužsimerkia… jie žiūri ir mato kiaurai.
Tikri draugai nepabėga… jų sielos lieka čia, nors kojos neša toli.
Tikri draugai nežada… jie tiesiog supranta.
Tikri draugai nejaučia… jie myli.





Draugai - kokie jie būna žiaurūs,
O kartais švelnūs ir geri,
Draugai - kokie jie būna brangūs,
Kai kažkodėl jų netenki…
Draugystė niekad neišdyla,
Kaip tas mėnulis ir dangus,
Draugystė niekad neapvylė,
Nei vieno mylimo žmogaus…
Ir jei tave paliktų kartais,
Kai tau sunku, labai sunku,
Žinok, nes tai žinoti verta,
Nebuvo JIS ar JI draugu…

Rodyk draugams

…Paskutinis laiškas…

Vieni mus gyre už pasitikejima, už drąsą…
Už musu pasaką, kuri neturi pabaigos…
Kiti mus smerkė, bet aš tikejau…
Tikejau, kad kartu mes galim…
Kovot už musu meilę iki pabaigos…
Ir nepamiršim, kad užteko mum apsikabint, kad butume laimingi…
Ir nepamiršim, to jausmo veriancio giliai į širdį…
Kai tardavom žodžius MYLIU…

2008-ju rugpjūčio vidurys…
Pirmas mintis lėtai išlieju apie mus…
Pirmi atokvėpiai, pirmi prisilietimai…
Ir pirmos naktys, kai trūksta mylimo žmogaus…
Ir pirmos mintys, kaip aš norėčiau būt bent kiek kitokia…
Kad būčiau verta bent truputi tavo šilumos…
Juk tu buvai lyg deimantas, kuris nuo nulio statė man gyvenimą…
Ir ačiū…
Ir ačiū tau, kad leidai jaustis reikalinga…
Bėgo dienos, apkabinimai stiprėjo…
Bėgo naktys, prisilietimai vis švelnėjo…
Ir noras vel paliesti tavo lūpas…
Tavo virpančias nuo jausmo lūpas vis didėjo…
Ir tavo žodžiai - nepaleisk, nepaleisk niekada!
To balso nepamiršiu nei už ka…
Sunku užmigti, nes būnu su tavim tik mintimis…
Tik mintimis kiekvieną vakarą paglostau ir linkiu labos…

Tik mintimis…
Aš ateinu (vėl ir vėl ir vėl)…
Mintimis…
Tave liečiu (vėl ir vėl ir vėl)…

Dabar tapai kažkuom, kas dar stipriau nei auksas žiba…
Ir pakilai ten - kur mano rankos nepasiekia…
O aš likau stoveti viena, dar tikėdama, kad kūnas sudrebės…
Ir dar tikedama, kad tavo rankos vel mane apglebs…
Ir kiekvieną rugpjūčio 18 sugrįšiu į 2008 metus…
Kai prasidejo visa tai, ko niekada…
Ko niekada, žinau, kad nebebus!

Nebebus…
Tų apkabinimų, kuriais šaltą žiemą šildėmės abu…
Tavęs šalia…
Kai eisiu viena vienišu, senai mintu taku…
Nebebus…
Vakarų, kai nebaigėm rašyt danguj raidžių…
Bus sunku…
Nes be tavęs aš jų pabaigt rašyti negaliu…

Tik mintimis…

Aš ateinu (vėl ir vėl ir vėl)…

Mintimis…

Tave liečiu (vėl ir vėl ir vėl)…

Rodyk draugams

…Prašau…

Galbūt aš ir ne toks, koks tu norėtum, kad aš būčiau…
Arba tiesiog man neužteko pastangų…
Bet nebegaliu sėdėt, žiūrėt ir nepaliest tavo lūpų, kurias aš branginu…
Ramu, dabar viduj man jau ramu…
Ir ne dėl to, kad tu šalia, nes taip nėra…
Elgesio nesupratau, bet ačiū…
Leidai man suprast, ką reiškia vėl tikėt, mylėt, rankomis apglėbt…
Galbūt tiesiog aš pripratau girdėt šalia atsavimą kiekvieną naktį…
Galbūt jo nepamiršiu niekada…
Galbūt per daug aš tyliu…
Galbūt dėl to nesugebėjau tau parodyt ką jaučiu…
Ir taip lengvai tave nuvyliau…
Ir kaip dabar norėčiau drebančias rankas paleist per tavo kūną…
Bet negaliu, ne mano…
Geriau išeik, taip, šie žodžiai buvo pasakyti tavo lūpom paskutinį kartą…

Prašau, apkabink minutei, nepaleisk…
Prašau, sustabdyk laiką, neužgesk…
Prašau, būk tokia, kokia buvai tada…
Prašau, neleisk man pasimest niekada…

Rodyk draugams

…Dedikacija Kančiai…

Sulaikau minutei savo kvapą
Dabar tik degančios stiklinės mano akys
Jos tapo tokios trapios
Prabudina ir groja mintimis melodiją į vieną taktą
Baigta… Turėk saiko…
Šiek tiek mažiau tavęs, šiek tiek daugiau manęs
Ir viskas keista, bet baigta
Teigta ir neigta
Bet nepaneigsiu, kad mano lūpos dar dabar kaista
Buvo eita, ir buvo daug dienų, kada kritau

Buvo keista, nes buvo daug naktų
Kada šaukiau tavo vardą
Rašydama tamsiam danguj raides MYLIU
Kodėl dar tai jaučiu viduj?
Tyliu…

Saldūs bučiniai…
Gražūs pažadai…
Kviečia pasilikt…
Nebandyk…
Tu neklausyk jo…

Rodyk draugams